Šimtmečiai prie Nevėžio: Labūnava ir jos bažnyčia
Labūnavos žemė mena daug senesnius laikus nei pirmoji bažnyčia. Šiandienės parapijos maldos namai – buvusi Zabielų giminės koplyčia, kurioje susitinka krašto, šeimos ir tikinčiųjų bendruomenės istorija.
Istorijos laikotarpiai
Gyvenimas čia prasidėjo gerokai anksčiau už pirmąją bažnyčią
Labūnavos praeitis siekia laikus, kai dar nebuvo nei dabartinės gyvenvietės, nei dvaro, nei parapijos. Nevėžio, Barupės, Urkos ir kitų apylinkės upių slėniuose žmonės gyveno nuo priešistorinių laikų. Graužiuose ir Pakapiuose archeologai aptiko senųjų gyvenviečių bei laidojimo vietų pėdsakų. Tyrinėtojai šiose apylinkėse rado titnago dirbinių, keramikos šukių ir kitų ankstyvojo gyvenimo ženklų; kai kurios gyvenvietės siejamos dar su mezolito laikotarpiu.
Labūnavos, Graužių ir Pakapių kapinynai rodo ilgą šios vietovės gyventojų istoriją. Labūnavos kapinyno tirti palaidojimai siekia V–VI amžius, o iš tos pačios apylinkės žinomi vėlesnių šimtmečių ginklai. Dalį radinių pavyko išsaugoti vietos mokyklų muziejuose, o kai kurie ilgainiui pateko į Kėdainių krašto muziejų.
XX amžiuje, keičiant upių vagas, vykdant melioraciją ir kasant žvyrą, nemažai senojo kraštovaizdžio buvo sunaikinta. Vaidas Banys aprašo ir 1980 m. užtvenktą Barupės bei Urkos santakos slėnį – vietą, kurios dalis buvo susijusi su seniausiu Labūnavos apgyvendinimu. Dėl šių pokyčių šiandien nebe visada lengva susieti radinius su jų pirmykšte aplinka.
Pirmasis rašytinis Labūnavos paminėjimas
1364 m. Labūnavos vardas užfiksuotas kryžiuočių kronikose; istorinėje medžiagoje minimas ir lotyniškas pavadinimas terra Labuno – Labūnavos žemė. Tai vienas ankstyviausių žinomų rašytinių liudijimų apie šią vietovę.
Vaido Banio aptariamuose Ordino žygio aprašymuose pasakojama, kad XIV amžiuje prie Labūnavos žemių buvo įrengtos stiprios miško užtvaros. Jos trukdė priešo kariuomenei judėti, o kryžiuočiai per 1364 m. žygį dalį jų išardė ir sudegino. Autorius šiuos liudijimus sieja su platesne gynybinių užtvarų sistema, galėjusia driektis ir per aplinkinius miškus. Tiksli užtvarų vieta ir jų tinklo ribos atkuriamos remiantis istorinių tekstų bei vietovės reljefo analize.
Senieji pasakojimai mini Labūnavos pilį. XIX a. keliautojas Teodoras Triplinas rašė, kad dvaras galėjo stovėti senos pilies vietoje. Tačiau archeologinių duomenų, patvirtinančių konkrečios pilies buvimą Labūnavoje, kol kas nėra. Tai lieka istorine prielaida.
Kapinynai, žirgai ir sidabro dirbiniai
Gretimuose Graužiuose ir Pakapiuose archeologiniai tyrimai pradėti 1938–1939 m. Su šių apylinkių tyrimais siejami archeologai Jonas Puzinas, Regina Volkaitė-Kulikauskienė, Pranas Baleniūnas ir Vytautas Urbanavičius. Tyrimų medžiaga atskleidė ankstyvąją vietos gyventojų kultūrą, laidojimo papročius ir ryšius su kitais kraštais.
Vienas įspūdingiausių Vidurio Lietuvos kapinynų bruožų – žirgų kapai. Graužiuose, Pakapiuose ir Ruseiniuose buvo laidojami žirgai, kartais su kamanomis, žąslais ir puošniomis pakinktų detalėmis. Vaidas Banys pažymi, kad šie radiniai byloja apie anuometinę kario padėtį visuomenėje ir apie svarbų žirgo vaidmenį. Kai kurių žirgų aprangos detalės buvo sidabruotos ar puoštos skambalėliais.
1969 m. Graužiuose rasti išskirtiniai XII a. sidabriniai dirbiniai – tarp jų kalavijo makšties antgalis ir beveik kilogramą svėrusi vytinė įvijinė antkaklė. Aptikta ir papuošalų gamybos pėdsakų: svarelių, metalo žaliavos bei jau pagamintų papuošalų. Tokie radiniai leidžia kalbėti apie nagingus meistrus, prekybinius ryšius ir pasiturinčius Nevėžio apylinkių gyventojus.
Su senaisiais kapinynais susiję ir klausimai, į kuriuos tyrėjai dar ieško atsakymų: kodėl skyrėsi moterų ir vyrų laidojimo apeigos, kaip buvo tvarkomi degintiniai kapai ir kokią reikšmę turėjo netoliese tekėjusios upės. Prie Sengynės aptiktas degintinis kapinynas bei senųjų vietovardžių – Alkupio, Gojaus, Vėrupės – analizė padeda kelti prielaidas apie ikikrikščioniškas šventvietes. Tačiau dalis šių aiškinimų tebėra tyrinėtojų hipotezės.
Istorinis kraštovaizdis buvo glaudžiai susijęs su vandeniu. Nevėžis, jo intakai, brastos ir senieji keliai jungė abipus upės gyvenusias bendruomenes. Vaidas Banys svarsto, kad Graužiai, Pakapiai ir Labūnava galėjo sudaryti susijusį gyvenviečių bei laidojimo vietų tinklą. Tiksli jo struktūra lieka tyrimų tema.
Labūnavos dvaras ir Zabielų giminė
Labūnavos dvaras rašytiniuose šaltiniuose žinomas nuo XVI amžiaus. XVIII–XIX amžiais jis priklausė Zabielų giminei. Būtent su šia gimine susijusi ir šiandieninė Dievo Apvaizdos bažnyčia: jos pastatas iš pradžių buvo skirtas Zabielų šeimos mirusiesiems atminti ir laidoti.
Zabielai priklausė platesniam Nevėžio apylinkių dvarininkų pasauliui. Jie giminiavosi su Prozorų gimine, o apylinkėse gyveno ir kitų istorijoje žinomų bajorų šeimų. Nors Zabielų vardas ypač siejamas su Apytalaukiu, Vaidas Banys pažymi, kad giminės tėvonija laikyta ir Labūnava.
Labūnavos istorija palietė ir literatūros pasaulį. 1922 m. apylinkes aplankė su šio krašto bajorų giminėmis susiję Morisas Prozoras ir poetas, diplomatas Oskaras Milašius. Pastarasis dalį savųjų literatūrinių vaizdinių siejo su Nevėžio slėniu, o giminių pasakojimus ir vietos padavimus kūrybiškai pavertė pasakų bei legendų pasauliu. Tai svarbi kultūrinės atminties dalis, nors literatūrinės legendos negali būti laikomos tiesioginiais istorinių įvykių įrodymais.
Nuo medinės bažnyčios iki Zabielų koplyčios
Pirmąją medinę bažnyčią Labūnavoje 1799 m. pastatė dvarininkas Ignotas Zabiela. Ji neišliko: 1812 m. bažnyčia sudegė. Po gaisro naują bažnyčią pastatė dvaro paveldėtojas Anupras Zabiela.
1855 m. Labūnavos parapijiečiai kartu su kunigu J. Normantu pastatė naują mūrinę bažnyčią.
1859 m. Labūnavos kapinėse grafienė Matilda Kobylinska-Zabielienė pastatė Zabielų giminės koplyčią-mauzoliejų. Joje buvo laidojami šeimos nariai, kurių palaikai iki šiol ilsisi po pastatu esančiame rūsyje.
1944 m., baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Labūnavos bažnyčią sunaikino gaisras. 1945 m. kapinėse stovėjusi Zabielų mauzoliejinė koplyčia buvo pritaikyta parapijos bažnyčios reikmėms. Taip pastatas, iš pradžių skirtas šeimos palaidojimams, tapo visos parapijos maldos namais.
Pagal bažnyčios istorijos aprašą, gaisro nepažeista varpinė buvo perkelta į kapinių kampą. Prie naujai naudojamos bažnyčios įėjimo pastatytos Švč. Jėzaus Širdies ir Švč. Mergelės Marijos skulptūros su postamentais – jos anksčiau stovėjo prie sudegusios bažnyčios.
Apskritas kupolas ir klasicizmo architektūra
Labūnavos Dievo Apvaizdos bažnyčia yra vėlyvojo klasicizmo pastatas. Jos viduryje – apskrito plano erdvė, vadinama rotonda, kurią dengia maždaug 10 metrų skersmens kupolas su nedideliu bokšteliu ir kryžiumi. Prie centrinės dalies glaudžiasi prieangis ir presbiterija, o pokariu prie presbiterijos pristatyta zakristija.
Koplyčios proporcijas ir planą atskleidžia išlikę architektūriniai brėžiniai. Juose matyti iš abiejų pusių prie apskritos dalies prigludę priestatai, langų formos, įėjimas ir laiptai į rūsį. Daugelį šių bruožų galima atpažinti ir šiandieniniame pastate.
Bažnyčios viduje įrengti trys altoriai – didysis ir du šoniniai – bei vargonų choras. 1984 m. atsirado vitražai. Po bažnyčia esančiame laidojimo rūsyje yra šešios užmūrytos Zabielų giminės kriptos. Vaidas Banys taip pat aprašo po koplyčia išlikusią laidojimo erdvę ir palaidojimus žyminčias lenteles – šis pastato sluoksnis mena jo pirminę paskirtį.
Parapijos istorinė atmintis ir šiandiena
Priešais bažnyčią klebono Stepono Pilkos (1917–1994) rūpesčiu buvo pastatytos dvi skulptūros: Vytauto Didžiojo paminklas 1987 m. ir šv. Kazimiero paminklas 1988 m. Jos primena ir krašto istoriją, ir krikščioniškąją tradiciją.
Parapijos teritorija naujai apibrėžta 2003 m. balandžio 1 d. Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus dekretu Nr. 179. Parapijai priklauso Labūnava ir aplinkiniai kaimai; daugiau apie parapijos teritoriją galima sužinoti parapijos puslapyje.
Labūnavos bažnyčios istorija nesibaigia archyviniais dokumentais. Jos kupolu, fasadais ir aplinka rūpinamasi ir šiandien. Prie šių pastangų galima prisidėti paremiant bažnyčios išsaugojimą.
Labūnavos ir bažnyčios istorijos gairės
V–VI a.
Labūnavos kapinyne randama šiuo laikotarpiu datuojamų palaidojimų.
1364 m.
Labūnavos vardas paminėtas kryžiuočių kronikose.
XVI a.
Rašytiniuose šaltiniuose žinomas Labūnavos dvaras.
1799 m.
Ignotas Zabiela pastato pirmąją medinę bažnyčią.
1812 m.
Bažnyčia sudega; Anupras Zabiela pastato naują.
1855 m.
Parapijiečiai kartu su kun. J. Normantu pastato naują mūrinę bažnyčią.
1859 m.
Labūnavos kapinėse pastatoma Zabielų giminės koplyčia-mauzoliejus.
1944–1945 m.
1944 m. sudega parapijos bažnyčia; 1945 m. maldos namais tampa Zabielų mauzoliejinė koplyčia.
1987–1988 m.
Pastatomi Vytauto Didžiojo ir šv. Kazimiero paminklai.
Šiandien
Bažnyčia ir toliau puoselėjama kaip svarbi parapijos bei vietos paveldo dalis.
Istorinė fotografija ir architektūriniai brėžiniai
Senoji fotografija primena koplyčios išvaizdą prieš vėlesnius pakeitimus. Šalia išlikę architektūriniai brėžiniai atskleidžia jos proporcijas, kupolo formą ir laiptus į po pastatu esančią laidojimo erdvę.
Labūnavos koplyčios architektūriniai brėžiniai
Brėžiniuose išlikę originalūs archyviniai užrašai ir antspaudai.
Istorijos šaltiniai
- Vaidas Banys, Kėdainių krašto muziejus. „Labūnava: pamirštos „grafystės“ mįslės“. I dalis – „Legendų slėnio romantikai, pranašai ir tyrinėtojai“. „Rinkos aikštė“, 2023 m. sausio 19 d.
- Vaidas Banys, Kėdainių krašto muziejus. „Labūnava: pamirštos „grafystės“ mįslės“. II dalis – „Tarp mitologinių dausų ir archeologinio įžemio“. „Rinkos aikštė“, 2023 m. sausio 27 d.